Sprendimo tekstas

III. SPRENDIMO MOTYVAI

Suinteresuotas asmuo negaliojimo prašymą grindė PŽĮ 7 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad jeigu pareiškėjas padavė paraišką turėdamas nesąžiningų ketinimų ir jeigu suinteresuotas asmuo užginčija ženklo registraciją šio įstatymo 58 straipsnyje nustatyta tvarka, ženklo registracija pripažįstama negaliojančia.

Paraiška ginčo ženklui „CRUSTUM“ (reg. Nr. 86119) įregistruoti Valstybiniam patentų biurui (toliau – VPB) paduota 2020-07-17. Ženklas registruotas:

- 30 klasės prekėms „kava, arbata, kakava ir kavos pakaitalai; ryžiai, makaronų gaminiai ir lakštiniai; tapijoka ir sago kruopos; miltai ir grūdų produktai; duona, pyragai ir konditerijos gaminiai; šokoladas; ledai, šerbetas ir kiti valgomieji ledai; cukrus, medus, sirupas; mielės, kepimo milteliai; druska, kvapieji prieskoniai, aštrieji prieskoniai, konservuotos prieskoninės žolės; actas, padažai ir kiti pagardai; ledas (užšaldytas vanduo); kepinių aromatinės medžiagos (išskyrus eterinius aliejus); kepimo soda (sodos bikarbonatas kepimo reikmėms); kepiniai; kepinių sausieji mišiniai; kepinių tešla; pyragaičiai su įdaru (kepiniai); valgomosios kepinių puošmenos (konditerija); garstyčių milteliai; miltiniai maisto produktai; miltinių maisto produktų tešlos; pyragai su įdaru (kepiniai); pyragų tešla“;

- 43 klasės paslaugoms „maisto ir gėrimų parūpinimo paslaugos; restoranų paslaugos; kavinių paslaugos; valgyklų paslaugos; barų paslaugos; užkandinių paslaugos; laikinas apgyvendinimas“.

Ginčijamo ženklo savininkas teigia, kad būtent jis pirmasis registravo prekių ženklą „CRUSTUM“, tokiu būdu taikytinas prekių ženklų teisinės apsaugos principas „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje“. Kaip teisingai nurodė suinteresuotas asmuo, teismų praktikoje yra konstatuota, kad šis principas nėra absoliutus: „prekių ženklų teisėje pripažįstamas principas „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje“ yra vienas iš pagrindinių, bet jis nėra absoliutus, jeigu prekės ženklas įregistruotas esant nesąžiningiems ketinimams“ (2003-04-14 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2003). Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ir įvertinti pareiškėjo P. Protasov veiksmų pobūdį paraiškos padavimo metu, t.y. ar paraiška ginčo ženklui įregistruoti buvo paduota turint nesąžiningų ketinimų suinteresuoto asmens atžvilgiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) jurisprudencija, sprendžiant, ar ženklas registruoti buvo pareikštas turint nesąžiningų ketinimų, turi būti įvertintos visos konkrečios bylos atveju susiklosčiusios aplinkybės (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje San Marino bendrovė Tecnoservice SRL v. UAB ,,Neono linija“, G.A., bylos Nr. 3K-3-325/2006; 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003; Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) parengta „Nesąžiningų ketinimų studija“ (angl. „Bad faith case study“), Alikantė, 2003 m. sausio 31 d.; Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (toliau – ESINT) interneto svetainė http://euipo.europa.eu). Vienas iš kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų fakto, yra tai, ar atsakovas žinojo arba galėjo žinoti (paduodamas paraišką ginčijamajam prekių ženklui registruoti) apie atitinkamą kitam asmeniui priklausančią subjektinę teisę plačiąja prasme (t. y. asmeniui, kuris laikytinas atitinkamo žymens tikruoju šaltiniu, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra tą žymenį įregistravęs savo vardu) (žr. pvz., ESINT Apeliacinės tarybos 2004 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Prime Restaurant Holdings, Inc. v. John Arthur Slater, bylos Nr. R 582/2003-4; Panaikinimo skyriaus 2000 m. spalio 25 d. sprendimas Sureness Pty Ltd. V. Multiple Marketing Limited). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje įtvirtinta, kad „nesąžiningumo buvimą reikia vertinti visapusiškai, atsižvelgiant į visus svarbius bylos veiksnius, esančius registracijos paraiškos pateikimo momentu, įskaitant, be kita ko, aplinkybę, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad trečiasis asmuo naudojo tapatų ar panašų žymenį tapačiai ar panašiai prekei. Vis dėlto aplinkybės, kad pareiškėjas žino ar turi žinoti, jog trečiasis asmuo naudoja tokį žymenį, savaime nepakanka šio pareiškėjo nesąžiningumui įrodyti. Taip pat reikia atsižvelgti į šio pareiškėjo ketinimą prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo momentu, o tai yra subjektyvus veiksnys, nustatytinas remiantis nagrinėjamos bylos objektyviomis aplinkybėmis“ (ESTT 2013 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Malaysia Dairy Industries, C- 320/12, 36 p.).

ESTT vertindamas pareiškėjo nesąžiningumą, taip pat pažymėjo, kad „nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visus nagrinėjamai bylai būdingus svarbius veiksnius, esančius žymens įregistravimo kaip prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu, be kita ko, į: 1) tai, kad pareiškėjas žino ar turi žinoti, jog trečiasis asmuo bent vienoje valstybėje narėje naudoja tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms; 2) pareiškėjo ketinimą užkirsti kelią šiam trečiajam asmeniui toliau naudoti šį žymenį; 3) teisinės apsaugos, kuri naudojama trečiojo asmens žymeniui ir prašomam įregistruoti žymeniui, laipsnį“ (ESTT 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Chocoladefabriken Lindt and Sprüngli AG, C-529/07, 38 p.). Šiame sprendime taip pat buvo konstatuota, kad pirmoji aplinkybė gali būti preziumuojama atsižvelgiant į tai, kad konkrečiame ekonomikos sektoriuje bendrai žinoma apie tapataus ar panašaus žymens naudojimą, o toks žinojimas gali būti grindžiamas naudojimo trukme.

Suinteresuotas asmuo nurodė, kad žymuo „Crustum“ yra naudojamas nuo 2009 m. – tuo metu pradėjo veikti pirmoji kepyklėlė „Crustum“, kurią atidarė M. Bakans individuali įmonė (6 Priedas). 2009-10-09 įmonės savininko M. Bakans vardu VPB buvo pateikta paraiška Nr. 2009 1604 prekių ženklui „Crustum“ registruoti (reg. Nr. 61769), 2010 m. sukurta „Crustum“ Facebook paskyra (9 Priedas). Dar iki ginčijamo ženklo paraiškos padavimo datos (t.y. iki 2020-07-17) tarp M. Bakans ir suinteresuoto asmens UAB „GUSTUM“ 2015-03-02 pasirašytos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties pagrindu teisės į prekių ženklą „Crustum“ (reg. Nr. 61769) perduotos suinteresuotam asmeniui (3, 4, 17 Priedai). Jau 2015-05-18 UAB „GUSTUM“ suteikė licenciją kitai įmonei UAB „Kepimo vizija“, galiojusią iki 2020-07-01, naudoti prekių ženklą „Crustum“ (reg. Nr. 61769) (11 Priedas). Suinteresuoto asmens pateikti duomenys taip pat patvirtina žymens „Crustum“ naudojimą suinteresuotam asmeniui priklausančioje interneto svetainėje www.crustum.lt nuo 2018 m. (19 Priedas), 2018 - 2020 m. suinteresuotas asmuo kasmet skyrė lėšas prekių ženklo „Crustum“ reklamai (motyvuotų argumentų 1 Priedas). Taigi nurodytos aplinkybės pagrindžia tai, kad tikruoju žymens „Crustum“ šaltiniu ginčijamo ženklo paraiškos padavimo datai laikytinas suinteresuotas asmuo UAB „GUSTUM“, kuris jau tuo metu teisėtai naudojo šį žymenį savo veikloje, nepriklausomai nuo to, kad aktualiai ginčijamo ženklo paraiškos padavimo datai suinteresuotas asmuo nebuvo šio žymens įregistravęs savo vardu.

Kaip jau buvo minėta, viena iš reikšmingų aplinkybių yra ginčijamo prekių ženklo savininko žinojimas arba galėjimas žinoti paduodant paraišką apie suinteresuoto asmens subjektines teises į žymenį „Crustum“. Ginčijamo ženklo savininkas P. Protasov nurodė, kad suinteresuoto asmens pateikti įrodymai nepagrindžia jo žinojimo apie ankstesnes suinteresuoto asmens teises į žymenį „Crustum“. Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2009-11-17 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2009) žinojimas, kad suinteresuotas asmuo naudoja tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms bei paslaugoms, gali kilti iš konkrečiame rinkos sektoriuje esančio bendro žinojimo apie tokį naudojimą, o šis žinojimas gali būti grindžiamas, be kita ko, naudojimo trukme.

Apie suinteresuoto asmens kavinių-kepyklėlių veikloje jau anksčiau naudojamą žymenį „Crustum“ galėjo ir turėjo būti žinoma iš viešai pateikiamos informacijos internetinėje erdvėje (19 Priedas), facebook paskyroje (9 Priedas) bei ilgą laikotarpį (nuo 2009 m.) Vilniaus mieste veikiančių kavinių-kepyklėlių tinklo, kuris 2022 m. išaugo iki 11 įvairiose miesto vietose esančių kavinių (6, 7 Priedai). Kaip pažymėta Europos Sąjungos teismų praktikoje, „kuo ilgiau naudojamas žymuo, tuo labiau tikėtina, kad ženklo savininkas turėjo žinių apie jį“ (ESTT 2009-06-11 sprendimas byloje Chocoladefabriken Lindt and Sprüngli AG, C-529/07, 39 p.). Suinteresuoto asmens pateikti įrodymai taip pat patvirtina ankstesnio žymens „Crustum“ reklamavimą nuo 2018 m. įvairiose Vilniaus vietose bei šiame mieste vykstančiuose gausiai lankomuose renginiuose (motyvuotų argumentų 1 Priedas). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre nurodytas ginčijamo ženklo savininko adresas taip pat yra Vilniaus mieste. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad paraiškos padavimo metu (2020-07-17) ginčijamo ženklo savininkas žinojo arba bent jau galėjo žinoti apie suinteresuoto asmens veikloje naudojamą žymenį.

Sutiktina, kad savaime žinojimo aplinkybė nereiškia nesąžiningų ketinimų suinteresuoto asmens atžvilgiu, o būtina atsižvelgti į pareiškėjo ketinimą prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo momentu (ESTT 2013-06-27 sprendimas byloje Malaysia Dairy Industries, C-320/12, 36 p.). Prie nesąžiningų ketinimų aplinkybių LAT yra nurodęs ir siekį sukurti painiavą ir suklaidinus visuomenę pritraukti didesnį vartotojų skaičių į savo (šiuo atveju prekių ženklą) savo kuriamoms prekėms bei paslaugoms reklamuoti (LAT 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2014). Šiuo atveju taikytina analogija kaip ir nustatant prekių ženklų panašumą: prekių ženklai turi būti palyginti atliekant bendrą ženklų vizualaus, fonetinio ir semantinio panašumo įvertinimą. Palyginimas turi būti paremtas bendru ženklų sukuriamu įspūdžiu, turint omenyje jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus (ESTT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Sabel BV v. Puma AG, Rudolf Dassler Sport, bylos Nr. C-251/95, 23 p.). Bendriausias ženklų panašumo kriterijus yra bendras suvokimo įspūdis, kurį sukelia ženklas ir jo vaizdo prasmė, dėl ko vartotojai ūkinėje veikloje gali ženklus supainioti, nepaisant tam tikrų juos sudarančių elementų skirtumų. Įvertinus lyginamų prekių ženklų bendrą sukuriamą suvokimo įspūdį konstatuojama, kad ryškiausias ir ginčijamo ženklo kompozicijos centre esantis žodis „CRUSTUM“ sutampa su suinteresuoto asmens anksčiau naudojamo žymens pagrindiniu elementu – žodžiu „Crustum“, kuris yra dominuojantis šio žymens elementas (šriftas ir kiti vaizdiniai šio žymens elementai yra tik dekoratyvinio pobūdžio, nepaneigiantys žodžio „Crustum“ svarbos ir dominavimo). Sutapus minėtiems žodiniams elementams, lyginamieji žymenys yra panašūs vizualiai ir tapatūs fonetiškai. Nėra pagrindo manyti, kad Lietuvos vartotojai moka lotynų kalbą, todėl žymenys turėtų būti laikomi dirbtiniais ir semantiškai nelygintini. Ginčijamame ženkle esantys vaizdiniai elementai yra tiesioginė nuoroda į registracijoje nurodytas 30 kl. prekes, taigi nėra pakankami skirtingo suvokimo įspūdžio tarp žymenų sukūrimui. Pagal tai konstatuotinas suinteresuoto asmens naudojamo žymens „Crustum“ ir ginčijamo prekių ženklo „CRUSTUM“ panašumas.

Be to, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad ginčijamas ženklas yra registruotas žymėti 30 ir 43 klasių prekes ir paslaugas, susijusias su kepiniais ir kavinių paslaugomis, t.y. toms prekėms ir paslaugoms, kurioms ir buvo naudojamas ankstesnis žymuo „Crustum“, kuris atitinkamiems vartotojams dėl ilgalaikio naudojimo ir reklamavimo jau turėjo būti žinomas kaip suinteresuoto asmens veiklos identifikatorius, ir nors ginčijamo ženklo paraiškos padavimo datai nebuvo registruotas jo vardu, tačiau, kaip jau buvo minėta, subjektinė teisė plačiąja prasme į šį žymenį priklauso suinteresuotam asmeniui. Visos šios aplinkybės gali suponuoti vartotojo suvokimą, kad ženklai priklauso tam pačiam šaltiniui ir tokiu būdu suklaidinti vartotoją dėl vėlesniu ženklu žymimų prekių ir paslaugų tikrojo šaltinio. Klaidinančiai panašaus ženklo registravimas P. Protasov vardu, kuris nėra tikrasis žymens „Crustum“ šaltinis, yra objektyvaus pobūdžio veiksmas, laikytinas neatitinkančiu sąžiningos komercijos standartų.

Be to, pažymėtina, kad Apeliaciniam skyriui nebuvo pateikta įrodymų dėl ginčijamo ženklo naudojimo kaip prekių ženklo. Savaime ši aplinkybė dar nereiškia nesąžiningų ketinimų buvimo fakto, tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl ginčo ženklo „CRUSTUM“ registravimo tikrojo tikslo, nes prekių ženklo paskirtis yra atskirti konkretaus pareiškėjo teikiamas prekes ir paslaugas nuo kito asmens teikiamų prekių bei paslaugų. Nagrinėjamu atveju apskritai nėra jokių duomenų apie ginčijamo ženklo savininko ūkinės komercinės veiklos vykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, ginčo ženklo įregistravimas P. Protasov vardu ne tik kelia rimtų abejonių, ar siekiama šiuo ženklu įgyvendinti identifikavimo funkciją, priešingai tai galėtų sukelti painiavą vartotojų tarpe, supainiojant suinteresuoto asmens gaminamas prekes arba gali būti pasinaudota tam tikru suinteresuoto asmens įdirbiu naudojant bei reklamuojant žymenį „Crustum“, kas neatitiktų sąžiningo komercinio elgesio standartų. Taip pat ginčijamo ženklo savininko akcentuojama aplinkybė dėl nepratęstos ankstesnio ženklo „Crustum“ (reg. Nr. 61769) registracijos savaime neeliminuoja nesąžiningų ketinimų galimybės. Tai, kad ginčijamo ženklo paraiškos padavimo datai suinteresuotas asmuo nebuvo įregistravęs jam priklausančio, nepertraukiamai naudojamo ankstesnio žymens, nesudaro jokio teisinio pagrindo kitam asmeniui registruoti klaidinančiai panašų žymenį savo vardu pasinaudojant tokia situacija. Įvertinus tai, konstatuotina, kad ginčijamo ženklo savininkas paraišką ginčijamam ženklui „CRUSTUM“ (reg. Nr. 86119) įregistruoti padavė turėdamas nesąžiningų ketinimų suinteresuoto asmens atžvilgiu.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad į ginčą pateikti įrodymai bei jų visuma pagrindžia, kad pareiškėjas padavė paraišką turėdamas nesąžiningų ketinimų, todėl prašymas pagal PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies nuostatas yra tenkinamas.

Suinteresuotas asmuo prašymą taip pat grindė PŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto d papunkčiu, kuris nustato, kad ženklas neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis pažeidžia kitas ankstesnes teises, įskaitant pramoninės nuosavybės teises.

Ginčijamo ženklo savininko argumentai dėl prašymo papildymo nauju teisiniu pagrindu neteisėtumo yra atmestini. Apeliacijų, protestų ir prašymų dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ar jos panaikinimo taisyklių 55 punkte numatyta ginčo šalių teisė teikti motyvuotus prašymus. Po negaliojimo prašymo papildymo nauju teisiniu pagrindu ginčijamo ženklo savininkui buvo nustatytas pakankamas 2 mėn. terminas motyvuoto atsakymo pateikimui (ginčijamo ženklo savininko atsakymas buvo pateiktas). Pagal tai nėra jokio pagrindo pripažinti rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų pažeidimo. Be to, galimybė keisti ieškinio dalyką ir pagrindą yra įtvirtinta ir Civilinio proceso kodekse (141 str.). Įvertinus tai, manytina, kad administracinėje negaliojimo prašymo procedūroje neturėtų būti taikomi griežtesni reikalavimai negu civilinėse bylose teismuose.

Pagal nurodytą prašymo pagrindą – PŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto d punktą, būtina išanalizuoti, ar suinteresuoto asmens teisė į domeną įgyta iki paraiškos įregistruoti ženklą padavimo arba prioriteto datos, ar ginčijamas ženklas yra tapatus arba panašus į skiriamąjį požymį turintį domeną ir ar minėto ženklo paraiškos padavimo arba prioriteto datai suinteresuotas asmuo šiuo domenu žymėjo/identifikavo tas pačias ar panašias prekes ar paslaugas, kurioms yra registruojamas vėlesnis ginčijamas ženklas.

LAT Civilinių bylų skyriaus 2023 m. vasario 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-969/2023 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo ir domeno savininko teisių gynimą, aiškinimo ir taikymo“ konstatavo, kad ūkio subjektą ar jo veiklą (parduodamas prekes ir (ar) teikiamas paslaugas) gali identifikuoti ne tik prekių ženklas, bet ir kiti įvairūs žymenys, pavyzdžiui, juridinio asmens pavadinimas, domenas ir kt. Tokie žymenys dažnai vadinami verslo identifikatoriais. Tam, kad būtų galima remtis apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, visų pirma, žymuo turi turėti skiriamąjį požymį.

Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-428-823/2017 yra pasisakęs, kad „teisė į domeno vardą kaip įmonės verslo identifikatorių gali būti ginama remiantis CK, PŽĮ ir KĮ nuostatomis, tiek, kiek šio domeno vardas sutampa su įmonės juridinio asmens pavadinimu ar prekių ženklų žodiniu elementu, arba teismui nustačius, kad domeno vardą atitinkantis žymuo konkurento naudojamas nesąžiningai, siekiant suklaidinti vartotojus<...>“.

Atsižvelgiant į aukščiau minėtą teismų praktiką, taip pat į tai, kad PŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto d punkte nėra išvardintos ankstesnės teisės, Apeliacinio skyriaus nuomone, domeno vardas galėtų būti priskirtas prie ankstesnių teisių, įskaitant pramonines nuosavybės teises.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl suinteresuotam asmeniui priklausantį domeną sudarančio žodžio „crustum“ skiriamojo požymio nebuvimo, nes šis lotynų kalbos žodis nepriskirtinas prie vidutinių vartotojų tarpe suprantamų žodžių, įprastai vartojamų nurodant kepinius. Į ginčą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Lietuvos vartotojai suvoktų šį žymenį kaip prasminį žodį, nurodantį 30 klasės prekes, taigi žymuo „crustum“ laikytinas turinčiu skiriamąjį požymį. Šiuo atveju taip pat svarbu tai, kad domeno vardas sutampa su suinteresuoto asmens nepertraukiamai naudojamo ankstesnio žymens „Crustum“ dominuojančiu elementu – žodžiu „Crustum“.

Pagal nurodytą prašymo pagrindą šios suinteresuoto asmens teisės turi būti ankstesnės, lyginant su ginčo ženklo paraiškos padavimo data. Į prašymą pateikti įrodymai (8, 18 Priedai) patvirtina, kad 2016-09-27 suinteresuoto asmens vardu įregistruotas domeno vardas „crustum.lt“, t.y. anksčiau negu buvo paduota ginčijamo ženklo paraiška. Apeliaciniam skyriui pateikti įrodymai patvirtina ir teisės į domeną galiojimą šio ginčo nagrinėjimo metu (iki 2023-09-28).

Minėtoje teismų praktikoje pažymima, kad teisėtu interesu negali būti domeno vardo, kaip tokio, įregistravimo faktas per se (LAT 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2009). Ypač tais atvejais, kai domeną įregistravęs asmuo nenaudoja jo savo veikloje, vien domeno registracijos faktas nesuteikia tokiam asmeniui papildomų teisių prieš kitus domeno vardą sudarančio žymens naudotojus, kurie turi ankstesnių teisių į tokį žymenį (LAT 2017 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje Nr. e3k-3-68-469/2017). Taigi vien domeno registracija nesudaro pagrindo domeno turėtojui ginti savo teises ginčijant prekių ženklą, būtina išanalizuoti, ar domenas yra naudojamas, ir naudojimo sritis apima tas prekes bei paslaugas, kurioms žymėti skirtas ginčijamas ženklas.

Suinteresuoto asmens pateikti įrodymai patvirtina, kad domenas „crustum.lt“ yra naudojamas nuo 2018 m. 30 klasės prekėms bei 43 klasės paslaugoms žymėti teikiant informaciją apie „Crustum“ kepyklėles-kavines ir jų asortimentą – įvairius konditerijos gaminius (6, 18 Priedai). Ginčijamas prekių ženklas „CRUSTUM“ yra panašus į suinteresuoto asmens domeną „crustum.lt“, nes dominuojantis ir skiriamąjį požymį lemiantis užginčyto ženklo elementas „CRUSTUM“ visiškai sutampa su suinteresuoto asmens domeno simboline dalimi. Kadangi domene naudojamas vien tik žodinis elementas, akivaizdu, kad suinteresuoto asmens domeno simbolinė dalis yra visiškai atkartota ginčijamame prekių ženkle.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad prašymas yra pagrįstas pagal PŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto d papunktį, pagal tai prašymas tenkinamas ir šiuo teisiniu pagrindu.